Kodėl vaikams reikia kietesnio maisto?
Daugelio vaikų racione netrūksta maisto, tačiau dažnai trūksta kramtymo. Minkšti makaronai, košės, jogurtai, tyrelės, minkšta duona, kotletai, varškės desertai ar greitai sukramtomi užkandžiai yra patogūs, bet jie ne visada suteikia pakankamai darbo žandikauliui.
Vaikui augant svarbu ne tik ką jis valgo, bet ir kiek pastangų reikia tam maistui sukramtyti.
Kramtomieji raumenys turi dirbti
Kietesnės tekstūros maistas aktyvina kramtomuosius raumenis, žandikaulį, liežuvį ir lūpas. Kramtant reikia ne tik sukąsti dantis, bet ir perkelti maistą į burnos šonus, jį susmulkinti, valdyti kąsnį ir nuryti.
Kai vaikas dažniausiai renkasi tik labai minkštą maistą, šie įgūdžiai naudojami mažiau. Todėl verta kasdienėje mityboje sąmoningai palikti vietos produktams, kuriuos reikia pakramtyti.
Kramtymas svarbus burnos ir žandikaulio raidai
Vaikystėje formuojasi burnos ir veido raumenų įpročiai. Reguliarus kramtymas padeda lavinti žandikaulio judesius, burnos motoriką ir koordinaciją.
Tai nereiškia, kad vien kietesnis maistas išspręs sąkandžio ar dantų išsidėstymo problemas. Tačiau kramtymas yra natūrali kasdienė veikla, kuri padeda burnos raumenims atlikti savo darbą.
Gali padėti plėsti maisto pasirinkimą
Vaikai, įpratę tik prie labai minkštų tekstūrų, kartais sunkiau priima traškesnį, skaidulingesnį ar nevienodos konsistencijos maistą. Todėl verta ne spausti, o reguliariai siūlyti įvairesnių tekstūrų.
Pavyzdžiui, vietoje vien tik minkštų užkandžių galima pasiūlyti:
- obuolio ar kriaušės skiltelių
- morkų, agurkų, paprikos lazdelių
- kietesnės duonos, trapučių
- pilno grūdo duonos
- mėsos ar vištienos gabalėlių, ne vien maltų patiekalų
- riešutų sviesto su obuoliu ar trapučiais
- sūrio gabalėlių
- džiovintų vaisių, pritaikytų pagal vaiko gebėjimą saugiai kramtyti
Svarbu, kad kietesnis maistas būtų pateikiamas saugiai ir pagal vaiko amžių bei individualius gebėjimus.
Tai gali būti smagi kasdienė praktika
Kramtymas neturi tapti užduotimi ar kova prie stalo. Užtenka kasdien įtraukti bent kelis produktus, kuriems reikia daugiau darbo.
Pavyzdžiui, prie pusryčių galima pasiūlyti obuolio skiltelių, į priešpiečių dėžutę įdėti agurko ar paprikos, o vakarienei rinktis ne tik minkštą garnyrą, bet ir maistą, kurį reikia aktyviau sukramtyti.
Kuo natūraliau vaikas susiduria su skirtingomis tekstūromis, tuo daugiau galimybių jis turi lavinti kramtymo įgūdžius.
Kada verta atkreipti dėmesį?
Jeigu vaikas nuolat vengia kietesnio maisto, greitai pavargsta kramtydamas, maistą ilgai laiko burnoje, labai riboja tekstūras ar dažnai springčioja, verta pasitarti su specialistu.
Kartais už maisto tekstūrų vengimo gali slypėti ne išrankumas, o sunkumai, kuriems reikia daugiau dėmesio.
Kietesnis maistas nėra apie „priversti vaiką kramtyti“. Tai apie galimybę augančiam žandikauliui, burnos raumenims ir kramtymo įgūdžiams dirbti taip, kaip jie ir skirti